Gerokai susivėlavus ekskursijos laikui gidė Jacinta pakvietė mus bažnyčion. Vėliau viską apžiūrėjome savarankiškai, o ekskursijos metu sėdėjome klauptuose ir klausėmės užburiančių istorijų.
Liškiavos bažnyčia yra dominikonų darbo rezultatas pačia labiausiai tiesiogine to žodžio prasme. Vienuoliai patys tampė statybines medžiagas nuo pat pilies kalno (šitą faktą prisiminsiu pasakojimo pabaigoje) ir ištisus 38 metus patys statė bažnyčią.
Graikiško kryžiaus ir baroko derinys yra vienintelis toks Lietuvoje. Kitur jeigu barokas, tai ne graikiškasis kryžius, o jeigu graikiškasis kryžius, tai ne barokas.
Ir dar ypatinga bažnyčios fundatoriaus istorija. Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosyla buvo labai turtingas ir labai nedoras Radvilų giminės atstovas. Nemylėjo jis savo dviejų dukterų, nesutarė su žentais ir vis tikėjosi susilaukti sūnaus. Sulaukė jau būdamas garbaus amžiaus, tačiau vienintelis Kosylos sūnus Florijonas mirė vos dvylikos.
Klausimas, ką toliau daryti, kaip atpirkti nuodėmes Dievui pasiėmus vienintelį sūnų užklupo Vladislovą Jurgį Kosylą pokalbyje su vienuoliais dominikonais. Ir nusprendė jis padaryti kiek savanaudišką, bet gerą darbą. 1694 metais Kosyla Liškiavą užrašė Seinų dominikonams, kad jie čia pastatytų bažnyčią Švč. Trejybės garbei, įkurtų savo regulos vienuolyną, jame gyventų ir nuolat melstųsi už giminės mirusiuosius beigi melstų Dangaus pačiam Vladislovui Jurgiui.
Ilgą laiką užtruko teisminis bylinėjimasis su Kosylos žentai, kuriems baisiai nepatiko uošvio atsivertimas ir mostai – o kam iš nuodėmingųjų patiktų?
Vis dėlto vienuoliai laimėjo ir 1703 metais bažnyčios statybos prasidėjo, o 1741 metais bažnyčia buvo pastatyta.
Po trečiojo mūsų valstybės padalijimo Užnemunė su Liškiava prie pat valstybės sienos atiteko Prūsijai. Kas tik neveikė buvusiame vienuolyne – paštas, mokykla, siuvykla, kunigų pataisos namai, dabar keturių žvaigždučių viešbutis.
Tik vienuolyno nuo 1814 metų Liškiavoje daugiau nebebuvo.
Vienuolyne gyveno 90 dominikonų. Pagal šiandienos tautybės sampratą, dauguma buvo lenkai ir tik keturi lietuviai. Kam rūpi. Paskutinis Liškiavos dominikonas mirė prieš 205 metus.
Savo meilę vienuoliai skleidė nešdami šviesą ne tik žodžiu, bet ir darbais. Pavyzdžiui, jų rankomis prieš 250 metų buvo pagamintos centrinės klauptų eilės, kurių kraštuose galima įžvelgti tarnaujančio šuns siluetą. Tvenkiniuose veisė žuvis, puoselėjo sodus, buvo įsteigę mokyklą, biblioteką. O požemius nuo pat pradžių įsirengė sau laidotis. Pokariu juose buvo rasta palaidota keturiasdešimt žmonių. Penkis geriausiai išsilaikiusius mumifikuotus kūnus galima pamatyti po stikliniais uždengimais.
Kas buvo Šventoji Agota ir kodėl ji vaizduojama laikanti ranką ant krūtinės?
Tai buvo aukštos kilmės mergina iš Katanijos, Sicilijos. Gyveno pirmaisiais pirmojo tūkstantmečio šimtmečiais. Gidė pasakojo, kad Šv. Agota nesutiko tekėti už ją įsimylėjusio miesto prefekto, nes įtikėjusi Kristų norėjo išsaugoti nekaltybę. Atstumtasis įsakė jai nupjauti krūtis, o paskui nelaimingąją sudeginti. Paveiksluose Šv. Agota iš pradžių buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Kadangi toks vaizdas buvo per žiaurus net anų laikų žmogui, krūtis mene su laiku pakeitė du kepaliukai duonos.
Žmonės tikėjo, kad Šv. Agotos dieną pašventinta duona apsaugo nuo gaisrų ir nelaimių.
Vienintelis paveikslas iš senosios, dar kadaise nugriautos medinės parapijos bažnyčios – Šventasis Jurgis ir mažytis kaip sliekas blogio slibinas. Ekskursijos metu šiltai ir su meile pristatomi bene visi bažnyčioje esantys meno kūriniai, todėl pagal galimybes kviečiu su Liškiavos bažnyčia pažindintis su gido pagalba.
Apsižvalgę aplink jaukią bažnyčios aplinką, ramiai prie begaliniai mielo fontanėlio suvalgę ledų, nuvažiavome apžiūrėti dviejų kalnų, kurie krito mums į akį dar važiuojant nuo Druskininkų. Jie netoli nuo bažnyčios ir lengvai pasiekiami pėsčiomis, bet tądien buvo taip karšta, kad naudojomės menkiausia proga palįsti po kondicionieriais.
Fontanas ne tik gaivina, bet ir puošia buvusio vienuolyno kiemą.
Arčiau bažnyčios stūkso Alkakalnis, arba Bažnyčios kalnas. Po Lietuvos krikšto ant jo stovėjo medinė bažnytėlė, kuri sudegė XVI amžiaus viduryje, paskui buvo atstatyta kita, kuri sugriuvo po šimto metų (gal ta pati, iš kurios į naują bažnyčią pateko paveikslas su Šv. Jurgiu – vat nepaklausiau). Ant kalno būta ir kapinių, ir net Liškiavos valdytojo, Lietuvos dvaro vėliavininko, vėliau Lietuvos Tribunolo maršalkos, Mstislavlio, Vosiliškio ir Radomlio seniūno Mikalojaus Pranskevičiaus-Radziminskio dvaro rūmų, sunku patikėti, kur viskas ten galėjo susitalpinti.
Vis dėlto įdomesnis man buvo piliakalnis, kur tolesnis nuo bažnyčios.
Pradžioje minėjau gidę sakius, kad akmenis bažnyčios statybai vienuoliai tempė nuo Pilies kalno. Pasirodo, bažnyčios statyboms jie išardė nemažą dalį XIV-XV amžių sandūroje pradėtos statyti, bet po Žalgirio mūšio nebebaigtos Liškiavos pilies, kuri neteko savo gynybinės reikšmės ir nebebuvo reikalinga. Kaip matyti iš nuotraukų žemiau, atstumas nebuvo mažas, taigi broliai dominikonai statybose dirbo neįtikėtinai sunkų fizinį darbą.
Bet liko mūrinis bokštas, kuris dar XIX a. buvo beveik 10 metrų aukščio.
O šiandien tiek iš to bokšto telikę. Kas liko – užkonservuota.
Kai kurie istorikai spėja, deja, negali patvirtinti, kad Mindaugas karūnuotas Liškiavoje, nes, sako, tuo metu būtent čia jis stovyklavo.
Negaliu apsakyti, kaip tas spėjimas man patiko.